Gamtinės teritorijos sudaro pusę Europos Sąjungos teritorijos ir yra labai svarbios biologinei įvairovei, nuo kurios priklauso mūsų išlikimas, išsaugoti. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais dėl intensyvios žemdirbystės ir laipsniško kaimo vietovių apleidimo sparčiai ir nuolat nyksta daugelis laukinių gyvūnų ir augalų rūšių, gyvenančių nedirbamose žemėse ir teritorijose, kurios šiuo metu skirtos žemės ūkiui ir ganykloms.

Žemės ūkio paskirties žemės paukščių indeksas (FBI) rodo, kad nuo 1990 m. Europos Sąjungoje paukščių populiacijos sumažėjo beveik 30 %. Šiuo metu mažėja apie 39 proc. dirbamos žemės paukščių populiacijų. Panašiai 1990-2011 m. pievų drugelių populiacija sumažėjo 50 %, o tai rodo, kad labai sumažėjo pievų biologinė įvairovė (ES, 2019 m. Biologinė įvairovė žemės ūkyje).

Intensyvi žemdirbystė ir kaimo vietovių apleidimas – pavojinga grėsmė vietos biologinei įvairovei

Intensyvus žemės ūkis kelia didelį pavojų vietos biologinei įvairovei. Pagrindinės priežastys – masinis trąšų ir pesticidų naudojimas, itin trumpas ir plataus masto vejų šienavimas ir begaliniai plotai, pakeitę tradicinį mozaikinį kraštovaizdį (kur maži laukai kaitaliojasi su natūralia aplinka).

Paukščių, kurie laikomi puikiu žemės ūkio biologinės įvairovės indikatoriumi, sparčiai mažėja, nes dėl šių pokyčių, kuriuos dar labiau sustiprino klimato krizė, jie neteko lizdaviečių, vabzdžių, sėklų ir prieglobsčio vietų. Todėl kai kurių rūšių populiacijos smarkiai sumažėjo, kol išnyko iš vis didesnių teritorijų.

Tarp labiausiai nykstančių rūšių galima paminėti raudonkojį baublį (Lanius collurio), naminį žvirblį (Passer domesticus – nuo 1980 m. jis neteko 50 % savo populiacijos, iš viso 247 mln. paukščių Jungtinėje Karalystėje ir ES) ir sketsakalį. Per pastaruosius 40 metų dėl intensyvėjančio žemės ūkio Europoje 50 proc. sumažėjo sketsakalių (Alauda arvensis). Londone įsikūrusios Karališkosios paukščių apsaugos draugijos (RSPB) atliktas tyrimas rodo, kad viena iš pagrindinių skynėjų nykimo priežasčių buvo fungicidų naudojimas. Jis leido rudenį sėti javus, todėl rudenį trūko javų ražienų. Žemės ūkio paukščiai maitinasi šiomis ražienomis, likusiomis laukuose nuo vasaros derliaus nuėmimo iki pavasario sėjos. Tačiau dėl rudeninės sėjos tendencijos šis maisto šaltinis buvo nutrauktas, todėl daug paukščių mirė iš bado.

Žemės naudojimo intensyvėjimas turi neigiamų pasekmių ir dirvožemio biologinei įvairovei: mažėja dirvožemio mitybos grandinių sudėtingumas, taip pat dirvožemio faunos vidutinė svertinė bendruomenės kūno masė. Visuose Europos regionuose padidėjęs žemės naudojimo intensyvumas neigiamai veikia sliekų, Collembolans ir oribatidinių erkių rūšinę gausą.

Svarbių pasekmių biologinės įvairovės išsaugojimui turi ir kaimo vietovių apleidimas. Tradiciniai augalai, dabar dažniausiai auginami kalvose ir kalnuotose vietovėse, nepajėgia susidoroti su intensyvaus auginimo konkurencija, todėl jų palaipsniui atsisakoma. Dėl to nyksta tam tikras kraštovaizdis ir jame gyvenančios rūšys. Vietinio masto priemonių nepakanka biologinės įvairovės mažėjimui sustabdyti: būtina nustatyti kriterijus, kaip išlaikyti žemės ūkio veiklą, palankią natūraliems procesams ir padedančią išsaugoti ekosistemų pusiausvyrą.

Didelės gamtinės vertės žemės ūkio naudmenos

Kai kurie žemės ūkio metodai gali būti vertingi pusiau natūralių buveinių, susijusių su žemės ūkiu, išsaugojimo sąjungininkai. Devintojo dešimtmečio pradžioje pradėta kalbėti apie didelės gamtinės vertės žemės ūkio naudmenas (HNVF). Tai teritorijos, kuriose žemės ūkis yra pagrindinė žemės naudojimo forma ir kuriose yra didelė rūšių ir buveinių įvairovė. Tai gali būti teritorijos, kurioms būdinga ekstensyvioji žemdirbystė, mozaikinė žemdirbystė arba žemės ūkio teritorijos, kuriose auga retos rūšys. Jas vienija tvarus žemės ūkis aplinkosaugos požiūriu.

HNVF sudaro 30 % Europos žemės ūkio paskirties žemės plotų. Jų yra visose šalyse, tačiau daugiausia kalnuotose vietovėse, Šiaurės Vakarų Europos vietovėse, kur klimatas itin drėgnas, ir sausringose Viduržemio jūros regiono vietovėse.

HNVF Italijoje

Nacionalinio žemės ūkio ekonomikos instituto (INEA) duomenimis, ketvirtadalis Italijos žemės ūkio paskirties žemės (trys milijonai hektarų) gali būti laikoma „didelės gamtinės vertės” teritorijomis. Skirtumą lemia daugelis veiksnių: tarp pagrindinių – drėkinimo nebuvimas, prastas arimas, sėjomaina, natūralus tręšimas, alyvmedžių giraitės, ryžių laukai ar nekultivuojami elementai, pavyzdžiui, gyvatvorės ir giraitės. Tačiau tokių žemės ūkio sistemų išlaikymas labai priklauso nuo būsimos Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP – bendros visoms ES šalims politikos, pagal kurią ūkininkams mokamos subsidijos) paramos. Taigi akivaizdu, kad biologinės įvairovės didinimas mūsų žemės ūkio sistemoje yra pagrindinis iššūkis, siekiant palaikyti daugelio nykstančių rūšių išlikimą. Kai kurie sprendimai jau egzistuoja, ir juos turėtų remti Europos Sąjunga. Tikrą pokytį gali padaryti tai, kad ūkininkams parodysime, jog biologinė įvairovė yra sąjungininkė ir kad gerai struktūrizuotas maisto tinklas laukuose gali padėti kovoti su pasėlių kenkėjais ir ligomis, o gera dirvožemio įvairovė gali padidinti derlingumą nenaudojant cheminių trąšų. Atviras dialogas su ūkininkais, agronomais ir biologinės įvairovės ekspertais padėtų taikyti naujas žemės ūkio schemas, kurios būtų naudingos ir ūkininkams, ir daugeliui nykstančių rūšių, susijusių su gerai išsaugotomis agroekosistemomis, ir nepriklausytų vien nuo Europos Sąjungos subsidijų.